 |
|
|
 |
||
 |
 |
SU dviem panelėm susirašinėju laiškais. Ir tai man patinka. Tik dėja, daugiau mažiau aš jas mačius ir pažįstų. Noris pažintis daugiau žmonių. Plius labai smagu rasti pašto dėžutėje naują laišką. Tai gi jei atsiras bendraminčių. rašykit komentarą. :)
Dar tas blog’as pastrygęs ir nežinia kada normaliai vėl veiks. Bet aš jau senai persikėliau kitur.
Tai jei pasiilgot ar jums ko nors iš manęs trūksta mane galit rasti ::
http://dearlifefukyou.blogspot.com/
Lauksiu tenai.
Rodyk draugamsTurbūt, kai nieko nebesitikėsiu, viskas ateis. Niekas nebe užstrigs kamšiuose ir niekas nebenorės laukti. Nieko nebereikės ieškoti ar pasistiebti iki to. Galbūt, tada aš nusijuoksiu ir pasakysiu, kad pirmą kartą gyvenime yra viskas gerai, tikrai gerai. Ir prisiklausius, daug gyvenimo istorijų, pradedu galvoti, kad ateitis gali būti dar juodesnė. Bet juk kiekvienam gyvenime yra laimės spindulėliu, todėl šiais ir stengiuosi gyventi.
Pastarąją savaite, jaučiuosi lengvesnė. Ta prasme, lyg ant debesies nutūpus ir stebiu visus iš dangaus. Visai nieko ar ne.? Šiaip yra šiokių tokių minusių, bet ech.
Jau sekmadienis, taigi. Šiaigi. Eisiu miegot, gal dar pavyks prieš miegą viską apmąstyti. Čiau. 
Pradedu galvoti, kad kažkas mane prakeikė. Rimtai, kam nors atrodo normalu gauti tiek daug visko per vieną dieną? Ta prasme, aną penktadienį : nugriuvau mokykloj vidury koridoriaus, po to gavau per teniso treniruote su kamuoliuku į galvą ir dar manęs vos nuo vaizdo nenutrėškė mano teniso priešas D.A.. Po Pirmadienis :: Nenediktas kaip visada pasistumdo, šaukštelis į galvą nuo A. Vakar nindze patapau, nes siekdama kamuoliuko supainiojau savo kojas ir kritau su kulveršiu ir vos keletą kartų nenutrėškė.
Nežinau ar čia tik daugybę sutapimai ar mane užkeikė, arba aš tikrai labai labai nerangi.
Kadangi artėja kalendorinis pavasaris, ir kovo 11 - tosios švente (apie ją šiek tiek vėliau) jaučiuosi labiau atsipalaidavus ir ramesnė nei įprastai.
O dabar Kovo 11 - toji. Mūsų auklėtoja sumanė, kad mus reikėtų suartinti, kadangi jai patikėjo sukurti šventę ir panašiai, ji mums pareiškė, kad visą mūsų klasė dalyvaus, vienai ar kitaip. Taigi jeigu šventė bus sumauta, mes busim atsakingi. O tai reiškia, dar viena pareiškimą mokyklai, kad MES ESAME LABAI “GERA” KLASĖ.
O prisimenant mūsų kalėdinį vaidinimą, kurio derėtų neprisiminti, kai viskas buvo švelniai tragiška. Žodžiu, gyvenimas bėga, o aš einu ir neskubu. Vis tiek, kažkas visada bus taip pat.
Džiaugiuosi, kad gyvenu Kaune. Nes tik čia pralaimėjęs ir laimėjęs Žalgiris visada priimamas ištiestomis rankomis. Tik Kaunas negirdi komisijos blogų komentarų ir balsuoja iš visų balsų. Visgi mes turim senamiesti, kuriame visi mėgsta gerti kavą, mes turim užrašą “Kartu mylime Kauną” ir neskaitant visų dingimų, nelaimių, treniguotų “draugų” ir orandžinių mergaičių, tai Kaunas jėga.
Nenoriu pažemint kitų miestų ar panašiai.. Mielai, gyvenčiau kažkur nuosavam name kitur, bet gyvenu Kaune ir jį myliu. Chorai mūsų jėga. Bus fruktas jei laimėsi vėl. O ir esame Lietuvos krepšinio sostinę. Nesame prastesnis. Esame tiesiog geri.
Myliu Kauną. Ir tai gerai.
Arba aš išprotėjau, arba rimtai visi aplink mane pradėjo keistis ir aš jų neatpažįstu. Gal ir gerai. Kiti žmonės, gal kitokia aš. Nors ką aš čia. Pasiilgstu žmonių, kurie seniau mokėjo mane apkabinti ar pralinksminti. Pasiilgau ilgų vakarų kieme, stebint žmones, leidžiantys saulei valgyti ledus ir gerti energetinį gėrimą, kad užtektų jėgų pakilti nuo parko suoliuko ir grįžti namo.
Laukiu pavasario, tikiuosi, kad kiekvieną šiltą savaitgalį rasiu kur pabūti. Tikiuosi, kad atsiras toks žmogus, kuris galės mane ištverti visą savaitgalį. Kad mes galėsim sėdėt ant suoliuko, senų laiptų ar kiemo bordiurų ir gerti kavą, kalbėtis ar tylėt. Tikiuosi atsiras. Seniau buvo jų daug, dabar nebežinau. Tikiuosi, kad savaitgalis neapsieis be laisvės alėjos reisų ir kavos gausybės, be akropolio parduotuvių ieškant man suknelės ar šiaip ko.
Greičiau šilti orai. Ir iš vis reikia nerti iš kasdienybės ir pasiekti laimės trupinius. Manau pats laikas, pasitraukti iš saugaus ir nuobodaus mano gyvenimo. Pažinti naujo, išmokti, o gal ir suprasti. Viskas, su šiltais orais atkeliaus į mano kūną. Manau, bent stengsiuosi dėl to. Tikiuosi padės aplinkiniai, o ypač Panelė V., kuri jau seniai lydi mane, gyvenimo kelyje.
Dabar skype man moralizuoji apie gyvenimo spalvas, o stengiuosi viską suvirškinti. Rimtai, galvoti apie blogą man tapo įprastą, o gėris retai mano mintis aplanko. Bet dabar turėčiau lyg pabandyt nusistatyt gerom emocijom. Taip? Kaip aš negerai jaučiuosi, kaip man tokią akivaizdžią tiesą drebia į akis, bet juk taip geriau. Juk mes jos dažniausiai ir nematome.
Rimtai? Ką ir begalvoti? Tikiuosi manęs nepagrobs, o jei ir pagrobs tikiuosi jis bus gražus, bent mane pralinksmintu. (aš tik juokauju) Ir aš noriu prie jūros, tikrai noriu. Noriu šiltai susisukt į pledą ir stovėt veidu į jūrą, kaip būtų gera. Gal kas važiuojam?
Šis įrašas pagal tema turėtų atitekti Ponaičiui Pė., bet jis kadangi metė mano blogą, tai vis dėlto.
Rytoj šypsosiuos tikra šypsena, prižadu sau. Ryt juoksiuosi į kėsinimus mane nudaužti su kamuoliuku ar rakete.
Savaitė greit prabėgs ir greit ateis pavasaris. Turbūt.
Čiau, braškes, susitiksim ten kur šilta.
Nejaučiu, kad šiandien kas nors būtų kitaip. Normali diena ir tiek. Pamokos sutrumpintos dėl Vasario 16 paminėjimo ir tiek. Ir visai nesijaučiu vieniša. Kaip tik atvirkščiai. Saulė šviečia, groja senai girdėtos dainos, o ir aš šypsausi. Rytoj antradienis ir tiek. Po to bus laisvas trečiadienis su treniruote, o po to ateis ketvirtadienis su knygų muge.
Jaučiuosi keistai rami, palyginus su vakar vakar, kai norėjau turėt bokso kriaušę ir ją daužyt, daužyt..
Jaučiuosi lyg skrajočiau ant debesies, kažkur aukščiau visko, ten kur geriau ir ramiau, kur groja rami muzika ir tu gali gyvent nejausdamas laiko.
Kaip imu suvokti, laimei reikalingas žmogus. Tu pats sau turėtum būti. O nekitiems. Taigi gyvenkit patys sau. Ir būsit laimingi. Ir tikrai nereikės tokių dienų, nes kiekvieną dieną, galėsite mylėt kiekvieną ir save.
O man patinka toks oras. Kai vėjas leidžia gyliai įkvėpti, kai velia plaukus nors jei ir surišti, kai sunku eiti nes į Tavo veidą pučia jis. Kvepia rudeniu, o gal ir ankstyvu pavasariu. Gaivu. Nežinau, kodėl, bet galėčiau būti lauke tokiu oru, arba tiesiog jį stebėti pro langą. Man patinka.
Nors kitiems trūksta saulės, man trūksta šilto lietaus ir to šlapio asfalto kvapo.
Noriu pavasario. Labai. Gal net labiau nei vasaros.
Nebuvo dviejų paskutinių pamokų nebuvo. O ir iš lietuvių išėjom, nes mokytoja serga, o kita pavaduoja. Taigi, vieniša, labai malonu popietė namie.
Jau gal dešimt minučių sėdėjau ir bandžiau pakloti savo mintys ant “popieriaus”. Prieš tai jau buvau gavus 78 žodžiu, bet ištryniau. Ir nežinau kodėl. Viskas taip nerišlu. Bet šiandien man gera, gal net per gera. Niekas manęs nepastebėjo ir tai man patiko. Tikrai, patiko. Turbūt, mėgstu būti nematoma, tai žinoma, daug geriau nei kiekvienas žodis Tave žeistų. Bet šiandien aš šypsojausi ir viskas. Turbūt, gerai kartais kai žmonės nuo Tavęs pasprunka, taip gerai. Padeda jų pasiilgti arba tiesiog nuo jų pailsėti, nors dar nelabai spėjau ir pavargti. Ir aš taip pagalvojau, kad norėčiau vasarą į stovyklą, bet ne į kokią labai populiarią, nes užknisa pažįstami, bet ir viena važiuot nenorėčiau, o neturiu draugų, kurie norėtų. Turbūt.
Kitą savaitė laukia knygų mugė, vien dėl to, kad važiuoju ir nežinau ko ten laukti. Bet dar reikia išgyvent šią savaitę. D gavo moralinę kompensaciją, o aš džiaugsiuosi jei jam nereikės liūdit.
Ryt šypsosiuosi, tikrai. Jeigu išeis, tada tikrai. Prižadu. Rytoj. O šiandien ir šiaip nedingsta šypsena. Nežinau kodėl, bet gerai. Juk gerai.?
O dabar iki, nes einu klausyt dainų ir mėgautis vakaru.
6 Comments